Demokratijos išbandymai menu – net jei tik sekundei, tik susišildyti rankas

2022 m. lapkričio 2 d. Kauno menininkų namuose vykusiame videomeno ir filmų peržiūrų ciklo „Mokumentai“ renginyje diskutuota apie viešosios erdvės naudojimą, paveldą ir atminties politiką. Diskusijoje dalyvavo menininkė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto tyrėja ir lektorė EGLĖ GRĖBLIAUSKAITĖ ir menininkė, publicistė, Vytauto Didžiojo universiteto Kultūrų studijų katedros magistrantė AGNĖ GINTALAITĖ. Diskusiją moderavo Lietuvos socialinių mokslų centro sociologas KAROLIS DAMBRAUSKAS.

Renginio metu aptarti keli filmai. Deimanto Narkevičiaus „Galva“ (2007) – įtraukiantis filmas apie didžiausios pasaulyje galvos (portreto) paminklo kūrimo procesą. Filmas sumontuotas iš 7 ir 8 dešimtmečių video- ir fotomedžiagos, kurioje vaizduojamas paminklo Karlui Marxui (skulptorius Levas Kerbelis) atsiradimas.

Kristinos Inčiūraitės filme „Susitikimas“ (2012) žiūrovai nukeliami į Kaliningrado sritį. Čia pristatomas menininkės susirašinėjimas su bendraamže Svetlogorsko gyventoja, kuri pažinčių ieško internete. Autorė pasiskolina savo vyro tapatybę ir supina savo ir vyro biografijos faktus neprisipažindama, kad bendravimas skirtas meniniam projektui. Taip bandoma įsigilinti į kitos moters pasaulį ir patirti, ar ji atsivers gana santūriam vyrui iš kaimyninės Lietuvos, rašančiam, kad Svetlogorskas ir įspūdingas jo krantinės liftas – jo (jos) vaikystės svajonių projektavimo vieta. Identiteto mutacijos: vyro ir moters, o iš kitos pusės moters ir moters atviravimai metaforiškai jungiami su dviprasmiška paties Svetlogorsko krantinės lifto situacija: tai įspūdingas statinys monstras, kuris, veikiamas erozijos, neišvengiamai grimzta į pražūtį.

Jasminos Cibic filmas „Nugriauk ir atstatyk“ (Tear Down and Rebuild, 2015) sudarytas iš citatų, paimtų iš politinių kalbų, debatų ir proklamacijų, kuriose išryškinamas ir pabrėžiamas architektūros, meno ir paminklų naikinimas. Keturios filmo veikėjos – tautos statytoja, pragmatikė, konservatorė ir menininkė / architektė – tampa ideologinių svarstymų, susiduriančių su praktiniais skrupulais, atspindžiu. Įtraukiant prezidento Ronaldo Reagano kalbos prie Berlyno sienos, princo Čarlzo 1984 m. kalbos Karališkajame britų architektūros institute ir „Islamo valstybės“ pareiškimo apie šventyklų griovimą fragmentus, filme naudojama retorika, kuri remia griovimą ir perprojektavimą kaip būtinus procesus kuriant naujas ekspozicijas vėlesnėms tautinėms valstybėms ar ideologinėms pozicijoms.

Karolis Dambrauskas: Kadangi ateinu iš nacionalizmo studijų lauko, pradėti diskusiją norėčiau nuo klausimo, susijusio su tautiškumu, etniškumu ir nacionalizmu. Nacionalizmo studijų teoretikas Benedictas Andersonas knygoje „Įsivaizduojamos bendruomenės“ teigia, kad tauta yra įsivaizduojama bendruomenė. Tai yra ir viena klaidingiausiai interpretuojamų jo idėjų. Sakydamas, kad tauta yra fikcija, konstruktas, įsivaizduojamas dalykas, jis anaiptol neteigia, kad tauta yra kažkas netikra. Fikciją steigianti vaizduotė čia greičiau yra dar vienas pasaulio pažinimo būdas, kai apie kažką sužinome tą kažką įsivaizduodami. Tačiau minėtame veikale yra ir dar viena, marginalesnė, idėja – naratyvumo svarba konstruojant identitetą. Tarkim, turite savo vaikystės nuotrauką. Bežiūrėdamas į ją, konstruojate savo tapatybę sakydamas: „Čia esu aš, man yra penkeri metai, čia buvome išvykę atostogų prie jūros.“ Tautiniam ir individualiam naratyvams bendra tai, kad jie iš esmės yra fikciniai. Menas kartais gali atlikti tautokūros, tautinių naratyvų funkciją. Tai – vienas dalykas, nuo kurio norėjau pradėti diskusiją.

Antra, mane, kaip sociologą, domina socialinė meno funkcija. Apie meną esu linkęs galvoti kaip apie saugų būdą fikcijoje išbandyti skirtingas tikrovės formas ir variantus. Kaip tam tikrą saugų poligoną, kuriame galima krėsti įvairiausius dalykus, išvengiant pasekmių. Tad diskusiją norėtųsi pradėti nuo menininko atsakomybės konstruojant įvairius fikcinius naratyvus.

Žiūrint Kristinos Inčiūraitės filmą „Susitikimas“ man kilo klausimų apie etinį menininko veiklos aspektą: ar meno kūrinį galima kurti į jo kūrimą apgaulės būdu įtraukiant kitą žmogų? Inčiūraitės filmas šiek tiek kontrastuoja su Jasminos Cibic filmu „Nugriauk ir atstatyk“, sukurtu iš įvairių politinių kalbų, debatų ir pareiškimų citatų apie architektūros, meno ir paminklų politiką. Jame menininkė elgiasi iš pažiūros panašiai kaip ir Kristina Inčiūraitė: ji cituoja kitų žymių žmonių mintis ir pasisakymus, diskutuodama apie pasirinktą architektūrinį objektą. Inčiūraitės filme irgi matome bandymą sužinoti, kaip laikosi emociškai artimas vaikystės laikų architektūrinis objektas. Tik tam ji apsimeta vyru, internete užmezga pažintį su kita moterimi ir filme cituoja savo užsienietę pašnekovę.

Eglė Grėbliauskaitė: Žiūrint Kristinos Inčiūraitės filmą „Susitikimas“ gali kilti etikos klausimas, nes pažiūrėję filmą sužinome, kad menininkė apsimetė vyru ir susirašinėjo su savo heroje. Tą susirašinėjimą mes matėme filme atkurtą ir įgarsintą aktorės bei pačios autorės, tačiau taip ir liko nežinoma, ar herojė žino apie šį kūrinį ir ar davė sutikimą jame dalyvauti. Todėl kyla natūralus klausimas dėl socialinės atsakomybės, sąžiningumo principo arba pasinaudojimo stebimu objektu meno kūriniui sukurti. Tačiau kaskart, kai tik meno kontekste paminime atsakomybę, etinius ir moralinius klausimus arba formuojame lūkestį meno kūrinio formai ar koncepcijai, susiduriame su dilema – kaip šį lūkestį derinti su menininko autonomijos principu, kuris turėtų užtikrinti menininkui laisvę kalbėti, kelti klausimus bei laisvai žongliruoti pasirinktomis prasmėmis. Apsaugotoje meno erdvėje išbandyti autentišką požiūrį ar raišką. Nesakyčiau, kad meną prasminga būtų redukuoti iki fikcijos, anaiptol – menas operuoja net labai aktualiuose, net kitoms medijoms sunkiai pasiekiamuose kontekstuose. Meno autonomijos apsauga sukuria galimybę kelti ir stebėti aktualius klausimus atsitraukus į kitos raiškos registrą.

Šiaip ar taip, mene yra nemažai atvejų, kurie kelia etikos klausimus. Pavyzdžiui, Tanios Brugueros performanso studijų kurse Natasha Bell, kurdama meno kūrinį, sumokėjo vieną dolerį savo kursiokei, kad ši susidraugautų ir palaikytų kitą kursiokę Laurą, turėjusią sunkumų asmeniniame gyvenime. Natasha paprašė, kad kolegė rašytų apie tai dienoraštį – fiksuotų ir pateiktų ataskaitą. Ši ataskaita kartu su 1 dolerio sumokėjimo kvitu ir tapo kūrinio forma, o atsiskaitymo paskaitoje segtuvas su šiuo dienoraščiu buvo pateiktas susipažinti kursiokams. Tas segtuvas, žinoma, pasiekė ir Laurą, neakivaizdžiai ir už pinigus guostą draugę, norint atsiskaityti už kursą ir gauti pažymį. Pažymys buvo geras, tačiau kyla klausimas: ar kėsinimasis į žmogaus privatumą arba jo pasitikėjimo išdavimas yra priimtina meno kaina?

Turime ir kitų etinius klausimus keliančių meno pavyzdžių – Arnės Svensono kūrinys „Kaimynai“ („The Neighbors“, 2013), kurį jis sukūrė pro langus stebėdamas ir fotografuodamas kaimynus, o nuotraukas eksponavo parodoje Manhatane. Galime galvoti, kad herojai yra anonimizuojami ir tai kažkaip keičia etikos klausimą. Tačiau belgų menininkas Driesas Depoorteris tyrinėdamas žmogaus privatumo ribas pasitelkia dirbtinį intelektą, žmogaus atpažinimo programas ir savo kūriniais atskleidžia žmonių tapatybes rasdamas anonimiškų herojų paskyras „LinkedIn“ ir „Tinder“ paskyrose. Tad anonimiškumas nėra saugi duotybė, net jei pateikiamas tik vaizdas. Galbūt tapatybė atsekama ir pagal biografinius duomenis, bent jau herojų pažįstančių asmenų.

Etikos klausimai mene neapsiriboja asmens duomenų saugojimu, pasitikėjimu, pasinaudojimu. Menas susiduria su ore sklandančių idėjų, apropriacijos klausimais, kalbame apie skaitmeninių manipuliacijų, socialinių normų ar emocinių tabu peržengimą. Kai studijavome tapybą, kursiokė Elena Juzėnaitė atliko tokį kūrinį, kurio metu nupirko benamio sielą – sumokėjo jam tam tikrą sumą eurų, o šis leido nukopijuoti jo pasą ir pasirašė pirkimo–pardavimo sutartį. Vilniaus dailės akademijos profesūra šį menininkės tyrimą pasmerkė kaip neetišką. Tačiau neabejotinai kūrinys atspindi visų veikiančių asmenų (menininkės, benamio, dėstytojų) pozicijų skirtumus ir vien tuo yra įdomus, todėl svarbu neskubėti meno vertinti. Meną galima priimti arba ne, suprasti arba ne, tačiau vertinimą laikau nevaisingu pratimu. Visada įdomiau ieškoti meno kūrinio struktūros matricos, net jei paties sugalvotos, o kartais pakanka tiesiog priimti kūrinio emocines vibracijas ir leistis jo vedamam per daug neanalizuojant.

Pavyzdžiui, stebint Kristinos Inčiūraitės „Susitikimą“, man filmo raktu tapo muzika. Filme girdime Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ muziką jūros fone. O juk ši opera pasakoja istoriją apie olandų laivą ir jo kapitoną van der Dekeną, kuris pakliuvęs į audrą nepaklūsta keleivių prašymams pasukti saugesniu keliu, meta iššūkį dievams ir pradeda dainuoti šventvagiškas dainas. Tuomet dievai supyksta ir pasmerkia jį plaukioti audrų jūroje, turint teisę vieną kartą per septynerius metus išlipti į krantą. Tik jeigu jis krante suras jam ištikimą moterį, turės teisę jame likti. Van der Dekenas suranda moterį, bet ši pasirodo jam neištikima ir jam tenka išplaukti. Kristinos Inčiūraitės filmą pamačiau per šios istorijos prizmę, o intymus, tačiau be skrupulų žingsnis kelia jau kitokius nei kūrinio proceso etika klausimus. Jūra, moters ir vyro santykis ir beviltiška viltis išlikti, išsigelbėti nuo begalinės kelionės audrose. Su tokia dėlione kūrinys kitaip atsiskleidžia, o apgaulė realioje situacijoje šį kūrinį padaro tik pilnakraujiškesnį. Kristinos Inčiūraitės „Susitikimą“ galima priimti ir kaip šiuolaikinę „Skrajojančio olando“ ekranizaciją.

Agnė Gintalaitė: Labai įdomi Eglės interpretacija, man ji labai patiko. Šioje diskusijoje reikėtų skirti dvi temas. Turime vieną temą apie kūrinius, apie videomeną, apie filmus. Kita tema – apie visuomenę, atminties problemiškumą ir materialius atminties objektus, monumentus, paliktus mums totalitaristinių režimų, bei klausimą, griauti juos siekiant ištaisyti istoriją ar visgi išsaugoti ateities kartoms. Tad, kalbant apie videomeną, norėčiau atkreipti dėmesį į jo prigimties specifiškumą. Jis dažniausiai yra kuriamas tam, kad būtų rodomas skirtingose parodose ir galėtų būti priderintas prie skirtingų konceptų, todėl jame labai daug tariamumo, neaiškumo. Videomenui reikalingas kontekstas ir kuratoriai, menotyrininkai ar mokslininkai, kurie diskutuoja ir apibendrina bei paaiškina, ką norima pasakyti ir ką reiškia tie filmai. Nes labai dažnai žiūrovas, jeigu nepasidomi kontekstu, susiduria su neapibrėžtumu, kuris kelia įtampą, bet kartu ir traukia tapti to kūrinio bendraautoriu, interpretatoriumi. Turbūt žinote tą idėją, kad kūrinys gimsta tik tuomet, kai yra suprastas ir interpretuotas žiūrovo. Videomene žiūrovo interpretacija yra itin svarbi. Ir man asmeniškai labai įdomu pirmiausia taip ir žiūrėti, kiek įmanoma nesidomint kontekstu ir stebint, ką man pažadins kūrinys ir kokius jo momentus pajusiu, kaip jį suprasiu.

Sutinku su Egle, taip, žiūrėdama pirmą kartą Inčiūraitės filmą pasijutau nejaukiai ir pamaniau, kad jį aptariant reikėtų iškelti klausimą apie meno praktikos ir meninio tyrimo etiką. Galbūt etikos būtų galima pasimokyti iš humanitarinių ir socialinių mokslų tyrimų etikos kodeksų? Bet ši Eglės interpretacija tikrai labai įdomi ir visiškai pakeitė mano požiūrį. Iš pradžių apsimetimas vyru atrodė nepateisinamas ir neetiškas, bet Eglės atrastas kūrinio raktas pagrindžia šį veiksmą, galbūt net pateisina. Štai ką tik įvyko kūrinio suvokimo procesas, kuris iš esmės yra performatyvus jo kūrimo momento pratęsimas. Tokiu būdu kūrinys tarsi vis iš naujo sukuriamas simpoetiškai, kaip sako Donna Haraway. Man tai kūrinio teikiamas malonumas, tarsi atrakintum dėžutę, kurios raktas yra savotiškas galvosūkis.

Dar labai trumpai norėčiau aptarti kitus filmus. Teatrališkas Cibic filmas man rezonavo su Bruno Latouro teorija, kokie svarbūs yra materialūs objektai ir daiktai ir kokį poveikį jie turi. Moterys čia yra tarsi atgijusios to pastato detalės, jų drabužiai, spalvos priderinti, tai tarsi atgijusi architektūra. Ir tas daugiabalsiškumas patiko, diskusija. Tik man, kaip kūrinio suvokėjai, norėjosi prikurti dar daugiau herojų. Man norėtųsi nuoseklesnio daugiabalsiškumo ir istorijų paprastų žmonių, kurie susidurdami su tam tikrais materialiais objektais taip pat išgyvena ir savo istorijas. Šį lūkestį patenkino kitas filmas – būtent tuos paprastus žmones mes matėme Deimanto Narkevičiaus filme „Galva“. Ką tie paprasti žmonės duoda šiame santykyje su atmintimi ir su Benedicto Andersono teorija? Aš matau materialius objektus kaip realybės artefaktus, laikančius atminties tinklą, suteikiančius jam stabilumo. Man labai patinka tokia atminties fenomeno kaip tinklo metafora – tinklo, kuris yra sudarytas iš daugybės skirtingų naratyvų, tokių besitęsiančių gijų, o materialūs objektai, tarkim, nuotraukos, skulptūros, yra tarsi kuoliukai, ant kurių tas tinklas laikosi ir mezgasi. Ir vizualizuojant tą tinklą turbūt akivaizdu, kas nutinka, kai tie kuoliukai išnyksta, yra išraunami. Matyt, tinklas toje vietoje truputėlį pasileidžia, gijos nutrūksta. O kuo gijos tankesnės, tuo daugiau turime įsivaizduojamo pasakojimo. Manau, kad iš kuo daugiau gijų, tvirtai prilaikomų materijos, yra sudėtas istorinis pasakojimas, tuo jis prasmingesnis ir tikresnis.

Tą tinklą mezga ir skirtingos vaizduotės – mokslinė, meninė, mistinė ir jis driekiasi laike, ne tik erdvėje. Visi šie vaizduotės dalykai yra labai svarbūs ir tikri, kaip ir įsivaizduojamos bendruomenės. Juk iš esmės tai komunikacijos, informacijos perdavimo procesas. Tai yra žmogiškosios kultūros pagrindas – gebėjimas perduoti informaciją tiems, kurių nesame sutikę ir negalime sutikti nei laike, nei erdvėje. Kaip tiksliai išversti large scale communication process? Tiesiog žmonės nuo gyvūnų skiriasi tuo, kad mes sugebame išlaikyti informaciją ir perduoti iš kartos į kartą, dalintis ja tarpusavyje. O materialūs objektai ir dokumentuoti faktai reikalingi, kad tas komunikacijos procesas netaptų sugedusiu telefonu. Istorija ir tiesa labai dažnai būna kontrintuityvios, todėl materialūs faktai mums šiek tiek padeda nemeluoti sau. Kuo daugiau tinklų ir tinklo gijų dedame vieną ant kito ir kuo daugiau turime juos palaikančių kuoliukų, tuo mūsų kultūra ir visuomenė yra stipresnės. Kodėl tai svarbu? Istorijos faktų mes negalime pakeisti – todėl praeitį liudijančių artefaktų naikinimas yra savotiškas mėginimas pameluoti patiems sau. Bet patį atminties tinklą ir jo gijas galime nuolat permąstyti, reflektuoti.