Šiuolaikinio meno politinė ekologija miesto erdvėje. Pokalbis su Egle Grėbliauskaite ir Agne Gintalaite

2021 m. 28 lapkričio d., sekmadienis. Artnews.lt

Straipsnio autorius: Eglė Rindzevičiūtė

2021 lapkričio 10–12 d. menininkės Eglė Grėbliauskaitė ir Agnė Gintalaitė ruošė kasdienybės spektaklį-performansą „Nepamirškime nebeprisiminti“ Petro Cvirkos aikštėje Vilniuje, kurio scenografijos dalis buvo ir paminklas Petrui Cvirkai. Apdengtas dirbtinėmis samanomis, paminklas kvietė reflektuoti apie laiko tėkmę ir istorijos reikšmę, galbūt užrašant savo mintis ant greta paminklo pastatytos skelbimų lentos ar perskaitant lentoje paskelbtą pjesę, o gal tiesiog būnant aikštėje. Tačiau pagrindiniu spektaklio veikėju tapo Vilniaus miesto savivaldybė, kuri prasidėjus renginiui, savo pačios išduotą leidimą paskelbė negaliojančiu ir ėmėsi kitų nekonvencinių veiksmų, siekdama apsamanojusį paminklą paslėpti nuo visuomenės, bet kokia kaina.

Eglė Rindzevičiūtė (E. R.): Norėčiau pradėti ne nuo pradžios, bet nuo pabaigos. Ar performanso „Nepamirškime nebeprisiminti“ atomazga atitiko jūsų lūkesčius?

Eglė Grėbliauskaite (E. G.): Jei atvirai, tai kūrinio eiga tikrai buvo netikėta dėl kelių priežasčių. Pirmiausia todėl, kad viską iki detalių buvome suderinę su savivaldybe (dar išvakarėse aptarėme galimą visuomenės susidomėjimą pradėjus konstruoti pastolius, pranešimą spaudai savivaldybė gavo prieš prasidedant darbams), renginių skyrius džiaugėsi kūrinio idėja – rodos, padarėme viską, kad ši pusė būtų partnerio, ne oponento vaidmenyje. Antra, dėl iki šiol nežinomų tikrųjų priežasčių savivaldybei nusprendus stabdyti renginį jam jau prasidėjus, netikėta buvo pasirinkta stabdymo strategija. Sunkiai paaiškinama, kodėl buvo pasirinktas ne civilizuotas kelias – atsiprašyti ir prisiimti atsakomybę. Visiškai neįtikėtinas buvo atviras pareigūnų melas visuomenei ir net vieni kitiems. Stebino blaškymasis tarp skirtingų priežasčių – tai nežinojo apie samanas, tai apie renginio datas, tai iš viso nebuvo informuoti, tai buvo ir neva prieštaravo. Tarp priežasčių buvo minimas ir jau renginiui prasidėjus priimtas sprendimas dėl skulptūros nukėlimo datos renginio metu, kuris vėliau buvo dvigubai sutrumpintas. Savivaldybė pati susipainiojo savo tvarkose, popieriuose ir meluose. Neįtikėtina tai, kad stabdymo jėga buvo tokia didelė, jog savivaldybės klerkai buvo priversti elgtis nelogiškai, neadekvačiai, kenkdami savivaldybės įvaizdžiui. Akivaizdu buvo ir tai, kad nurodymas buvo neginčijamas ir net patiems savivaldybės atstovams nebuvo žinomos jo priežastys. Jie tiesiog buvo palikti be logiškų ir pagrįstų argumentų. Renginių organizavimas yra aiškiai reglamentuotas, todėl civilizuotą pagrindą juos stabdyti buvo tikrai sudėtinga rasti. Labiausiai pritrenkė tai, kad nei viešumas, nei teisinis reglamentavimas galios pozicijai buvo nė motais.

Agnė Gintalaitė (A. G.): Stengiuosi neturėti išankstinių lūkesčių, tačiau turėjome tikslą, kurį aprašėme kūrinio koncepcijoje-pranešime spaudai. O įvykiams pakrypus nenumatyta linkme, lūkesčių netikėtai atsirado. Aš tikėjausi, kad akistatoje su savivaldybės veiksmais, pažeidžiančiais elementarią logiką ir jų pačių teisinę reglamentaciją, meno bendruomenė pasinaudos proga susivienyti ir iškelti meno cenzūros klausimą. Jis galėjo būti keliamas ir bendresniu požiūriu, galbūt net atsiejant nuo Petro Cvirkos paminklo, atsiejant nuo skirtingų kūrėjų individualių to paminklo interpretacijos galimybių vizijų. Tikėjausi platesnės diskusijos apie laisvo meno poziciją. Viena vertus, gavome daug palaikymo iš akademinės bendruomenės, žurnalistai iš LRT ir pagrindinių interneto žiniasklaidos portalų labai profesionaliai bendradarbiavo siekdami nušviesti situaciją objektyviai, išgirdo ne tik oficialią politinės jėgos poziciją, bet domėjosi ir mūsų pateikiama faktine informacija. Tačiau pasigedau gilesnės diskusijos apie miesto administracijos, kultūros politikos ir meninės raiškos galimybes.

E. G.: Sulaukėme didelio akademinės bendruomenės palaikymo ir už tai esame dėkingos, solidarumas yra labai svarus bendruomenės veikimui. Dalis kultūros lauko veikėjų nereagavo niekaip, lyg savivaldybės cenzūros veiksmas neegzistuotų. Socialinės teorijos teigia, kad galios pozicijai prieštaraujantį naratyvą palaiko arba labiausiai įsitvirtinę lauko veikėjai, arba tie, kurie neturi ko prarasti. Tai kiekvieno asmeniškas pasirinkimas. Vis dėlto baimė buvo juntama: baimė reaguoti – iš vienos pusės, paaiškinti sprendimus – iš kitos. Jautėsi baimė ir iš pačios savivaldybės viešosios tvarkos skyriaus darbuotojų pusės, kada oficialus pareigūnas net negalėjo ištarti, kieno nurodymu veikia, kas ir kokiu pagrindu priėmė sprendimą uždrausti, ir tik nebyliu rankos mostu parodė į to asmens pusę, o šis nusisuko ir nuėjo lyg kalbėtų telefonu. Ironiška situacija, kada patys cenzoriai bijo kalbėti. Galbūt ši baimė yra simptomas, parodantis, kokiais metodais dirba valdymo sistema? Vis bandau suprasti, kokiai politinei santvarkai priskirti tokį elgesio modelį. Juk esame Vilniuje 2021 metais, esant liberalia save vadinančios administracijos vadovavimo kadencijai. Tai rodo, kiek dar turime išmokti.

A. G.: Tai ir buvo keista, nes jeigu savivaldybės atstovai būtų tikri savo teisumu, ko jiems bijoti? Jie galėjo pripažinti savo klaidą ir atlyginti nuostolius, ką procedūriškai valstybinė institucija ir privalo daryti. Precedentų tam yra: galima prisiminti Nidoje pastatytus namus pagal leidimą. Supratus, kad leidimas buvo išduotas per klaidą, savivaldybė atsiprašė ir padengė nuostolius, patirtus dėl klaidingo sprendimo. Tačiau Cvirkos aikštėje chaotiškas, nesustyguotas valdininkų elgesys parodė, kad patys valdininkai susidūrė su jiems nesuprantama situacija. Iš keisto, prieštaringo elgesio atrodė, kad patys nesuprato, kodėl staiga privalėjo stabdyti mūsų renginį, ir neturėjo tam legitimių būdų, lyg tas sprendimas būtų nuleistas iš aukščiau, o patys neturėjo aiškios nuomonės apie tai, kas vyksta.

E. G.: Tuo labiau, kad spektaklis „Nepamirškime nebeprisiminti“ atitiko reglamento nustatytas taisykles, o P. Cvirkos skveras išskirtas kaip vieta, kurioje „gatvės artistai turi teisę be pranešimo ir leidimo atlikti meninius pasirodymus“.[1] Spektaklis – laikinas renginys, ne nuolatinė instaliacija.

Įdomu ir tai, kad stabdant renginį jam jau vykstant, po raštiško leidimo jį vykdyti, priežastis galiausiai buvo suformuluota taip: „Komisija, atsižvelgiant į vietos unikalumą ir istorinę reikšmę, priėmė sprendimą nepritarti Jūsų renginio organizavimui nurodytoje vietoje, todėl apgailestaujame, bet renginio organizuoti negalite“.