Į ŠALTĄ MŪRĄ ATSITRENKUS / IŠ SAVO SAPNO NUBUDAU
2018 11 15 - 12 10, Vilnius.
Kelių dalių instaliacija viešoje erdvėje - tai prieštaringos Salomėjos Nėries figūros, jos istorinio personažo tyrimas, susidedantis ne tik iš teksto, įrašo bei šviesdėžės, bet ir pačio miesto – jo paminklų ir įstaigų. Skirtingi kūrinio elementai kelia vis kitokius klausimus apie S. Nėries asmenybę ir vaidmenį.
Su akmenine Petro Cvirkos figūra flirtuojantis poetės portreto-šviesdėžės žvilgsnis ir Salomėjos Nėries gimnazijos prieigose įrengta garso instaliacija kviečia naujai permąstyti ir patirti jos istorinį bei kūrybinį palikimą bei kiekvieno sprendimo kompleksiškumą. Galima tik spėlioti, ką abu kūrėjai pasakytų šiandien, žvelgdami vienas kitam į akis skersai skubančio miesto užpildytos sankryžos?.
Kaip ir kodėl padarome būtent tuos sprendimus, kuriuos padarome – ir ar menininkai turėtų kitaip jausti atsakomybę, juos priimdami?
“Į ką žiūri žmonės, priimantys keistus sprendimus? Kažką kieto ir nepaneigiamo, kaip nauda, ar religingo ir saldaus – kaip jų vaikų skruostai? Kokius akinius reikia užsidėti, kad parašytum eilėraštį apie kažką nuobodaus ir negailestingo, kaip kad lyderis arba dešra? Ar tada žmonės žiūri į save, veidrodžius, pavojus, nešvarias grindis? Tai nėra klausimas, į kurį atsako poetai ar mokytojos. Šiandien gal bus naujas mylimasis ar senas veidas, o rytoj – istorijos bėda ir nusikaltimo duobė”. – Monika Kalinauskaitė.
Visuomenės brandą rodo jos sugebėjimas stebėti ir vertinti save. Būtent meno kūriniai liudija juos sukūrusios visuomenės judėjimo kryptį ir ateities vizijas. George‘as Orwellas yra pasakęs, kad efektyviausias būdas sunaikinti žmones yra nesuteikti jiems galimybės suprasti savo istorijos.
Menas tarnauja kaip atminties apie laikmečius talpykla, gali padėti atsitraukti nuo išankstinių nuostatų ir iš dalies tapti edukacine priemone, leidžiančia mokytis iš praeities.
S. Nėries gimtadienis, tai proga apmąstyti jos, kaip kūrėjos ir visuomeninės veikėjos herojų, ir laikmetį, kuriame ji kūrė, taip skausmingai palietusį kiekvieno šalies gyventojo likimą. Poetės atvejis, šiandien mums suteikia progą kalbėti apie pagarbą sau ir kitam, apsisprendimo laisvę, baimę ir drąsą, laisvę ir jos kainą. Juk visuomenės brandą rodo jos sugebėjimas stebėti ir vertinti save.
Kada būsime pasirengę ne naikinti ar slėpti istorijos liekanas, arba jas skanauti selektyviai, o pasidėję faktus ant stalo juos tiesiog priimsime kaip faktus, net jei jie nemalonūs? Kada būsime pasirengę kiekvienas išmokti istorijos pamoką ir pagaliau eiti pirmyn – nepamiršę, stebėdami patys save?